Tarptautinis formos meno festivalis „Faktas-Forma“
Birutė Stulgaitė
„Bangolaužis“, 2021, plienas, varis, 105 x 25 x 20 cm
„I“
2017, plieninė sija, betoninė plytelė, 170 x 26 x 26 cm
DISONANSAS
2014, metal, audio
Romualdas Inčirauskas
„Juodmedis V “, plienas, bronza, 113 x 45 x 20 cm
Aurimas Anusas
„Gulbių šeima“, 2021, juodasis laivų ąžuolas, nerūdijantis plienas, L- 62 cm
Alvidas Paškauskas
„Naujai senas laikas“, 2019, pušų sakinimo skarda, viela, 20 x 14 cm
„Mažiau“
2020
Albinas Jukumas
„Corvus corone“, skulptūrinis objektas
Neringa Poškutė-Jukumienė
„Artist Is A Tool“, objektas
BENDRA ATMINTIS
2014, piešimo popierius, spyna, 10 vnt., 120 x 70 x 40 cm
„Dvipusis“
2015, ąžuolo mediena, plienas, 190 x 130 x 60 cm
EPITAFIJA
2017, plienas, aušinimo įrenginys, ledas, 40 x 300 x 150 cm
BŪTYBĖ
2021, popieriaus lenta, metalas
ŠEIMOS PORTRETAS
2021, aliuminis
Mindaugas Junčys
„Trofėjai“, marmuras, granitas, plienas, aliuminis, 160 x 42 x 16 cm
„Panaudota“
2016, plieninė sija, plieninis vamzdis, 110 x 170 x 12 cm
„Aplink ašį“
2015, klijuota fanera, plieninė armatūra, 150 x 300 x 90 cm
Karina Kazlauskaitė
„Edžios“, ready-made medis, vinys, kiaulių žarnos, plastmasiniai dirželiai, 169 x 116 x 67 cm
Airidas Skublickas
„Barikados“, plienas, 43 vnt. x 38 x 30 x 18 cm
„Per ilgai“
2017, plienine sija, ketaus liejiniai, 80 x 220 x 85 cm
Eglė Tamulytė (Aglaya Ray)
„TIKRA/NETIKRA: lietuviško beržo eksportas į nebutį“, 2021, medis, plastmasė, putoplastas, medžiaga, drobė, mišri technika, 170 x 60 x 40 cm, 40 x 40 cm
Jonas Gelčys
„XXI a.“, 2021, medis, metalas, stiklas, 213 x 73 x 56 cm
OBJEKTAS
2020, suvirintas aliuminis
„Prasilenkiancios sferos V “
2015, plieninė sija, fanera, 240 x 125 x 70 cm
Donatas Repeika
„Futliarai“
„Stabilus ir lankstus I, II, III“
2006, fanera, plieninis kampuotis, varžtai
„H(I)“
2017, plienas, rūdys
LAŠAS
2014, epoksidine derva, 120 x 80 x 45 cm
Mariusz Burdek „Transkriptai“
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamame tarptautiniame formos meno festivalyje FAKTAS-FORMA / FACT-FORM skulptorius Mariusz Burdek pristato savo personalinę parodą „Transkriptai / Transcripts“.Mariusz Burdek, gimęs 1985 m. Limanovoje, Pietų Lenkijoje, yra baigęs Antoni Kenar meno vidurinę mokyklą Zakopaneje ir Gdansko dailės akademijos skulptūros fakultetą. Savo magistro darbą, parengtą prižiūrint profesoriui Sławoj Ostrowski, jis apgynė 2010 m. birželį. 2018 m. įgijo daktaro laipsnį. Šiuo metu jis dirba savo alma mater fakultete profesoriaus Mariusz Białecki asistentu. Menininkas yra aktyvus simpoziumų dalyvis Lenkijoje ir užsienyje. Savo darbus jis aktyviai pristato personalinėse ir grupinėse parodose.Bendravimas, nesavanaudiška erdvė, socialiniai santykiai, atstumas tarp fizinės ir dvasinės dimensijos, patirties apčiuopiamumas ir šiurkštumas – šios mintys lydi jo kūrybą ir jo paties egzistencinę meditaciją. M. Burdek kūrinių pagrindas yra pastebėtos formos, cituojančios tikrus, įprastus daiktus, artimus žmonėms ir kartu apipintus simboliais. Ju transformacija atskleidžia paslėpta problema. Šis menininkas domisi žmogumi kaip mastančia butybe, žmogaus vidine puse, žmogaus grožiu – ideologine, o ne vien estetine prasme.„Transkriptai / Transcripts“ – tai skulptūrinių darbų serija, atskleidžianti M. Burdek dabartinių tyrimų ir meninės kūrybos pagrindinį motyvą – daugialypių saveikų paieškas. Autorius siekia atrasti išraiškos priemones, kuriomis galėtų stipriau paveikti meno suvokėjų sąmonę. Tačiau skulptorius nenori, kad jo darbai būtų primestiniai ar prarastų susitikimo intymuma. Jis savo kompozicijas formuoja taip, kad minimalių išteklių kiekiu jos pasiektų skirtingus pojūčius vienu metu ir visu 100 procentu. Menininkas tam tikru būdu sukuria asociatyvias mutacijas. Tam jis naudoja ivairias medžiagas: metalą, kempinę, keramiką, skaidrią dervą ir vandenį su visu simboliniu turiniu kaip rišamąjį elementą. Vanduo persmelkia jo darbus. Tai tampa semantinės esmės kontrapunktu. Mariuszo skulptūros-instaliacijos yra intuityvūs darbai, sukurti remiantis perkrautos informacijos sferos purslais, pasiekiančiais kiekvieną visuomenėje gyvenantį žmogų.Daugiabriauniai M. Burdek objektai laviruoja tarp vizualiai nesuvokiamo pusiausvyros taško ir įsitvirtinimo kažkokiu kitokiu traukos dėsniu valdomoje realybėje. Jo tarsi tyčia grubiai suvirinti kampai kontrastuoja su savotiškai nefunkcionaliomis ateiviškos logikos formomis. Norisi objektyvizuoti objektą – pristatyti jį kaip kažkokį konkretų daiktą, kategorizuoti jį, tačiau metaline valia nesileidžia palaužiama ir išvengia tiesioginės raiškos. Kūriniai iškomunikuoja autoriaus pagrindines kūrybines nuostatas: kalbėjimą apie nesavanaudišką buvimą, neprisirišimą, atstumo tarp fizinės ir dvasinės erdvės permąstymus, patirties apčiuopiamumo ir trapumo suvokimą. Menininkas savo egzistencialistines meditacijas perkeliai į kūrinių lauką ir neslepia norintis žaisti su žiūrovo percepcija.Organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Rėmėjai: Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba
Alvidas Paškauskas
„Lygiadienis“, 2020, medis, metalas, akmuo, 68 x 10 cm
Algirdas Kuzma
„Karara – Lietuva“, marmuras, 83 x 40 x 19
DIFUZERIAI
2018, lanksčios putos, metalas, vanduo
SĖKLA
2020, suvirintas aliuminis
„Stabilus ir lankstus I, II, III“
2006, fanera, plieninis kampuotis, varžtai
Rimantas Milintas „Milkinto pratimai“
Rimantas Milkintas gimė 1977 m. Šilalėje. 2005 m. jis baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 2006 dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete, 2015–2019 m. dirbo mokytoju M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Nuo 2002 m. dalyvauja parodose, skulptūros simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje; surengė individualių parodų Sopote (2005), Berlyne (2012), Vilniuje (2012, 2015, 2017–2020), Palangoje (2013), Kaune (2014). Kūrybai įtakos turi minimalizmo ir konceptualiojo meno tradicijos.Skulptoriaus, objektų ir instaliacijų menininko Rimanto Milkinto kūriniai pasižymi charakteringos minimalizmo estetikos bei kinetinės plastikos junginiu. Dėl dėmesio kūrinio „reikšmingai formai“ ir medžiagiškumui menininko darbai neretai lyginami su Lietuvos ir užsienio modernizmo klasikais. Tačiau pratęsdamas modernizmo skulptūros, ypač minimalizmo estetikos, tradiciją, R. Milkintas kūryboje taip pat sėkmingai plėtoja postmodernistinio meno strategijas ir konceptualizmo kalbą. Demonstratyviai atverta darbo konstrukcija ir menamo judesio efekto kūrimas erdvėje leidžia žiūrovui lengvai atpažinti R. Milkinto braižą. Polines įtampos kupinose skulptūrinėse kompozicijose menininkas tūrių fizines savybes, tokias kaip lankstumas, tvirtumas, minkštumas ar trapumas, gretina su individualia patirtimi, o darbo prasminį turinį išreikšti dažnai pasitelkia medžiagiškumą. Vietoj klasikinių medžiagų autorius mieliau renkasi, anot jo, geriausiai mūsų laikus perteikiančius fanerą, metalą, industrines sijas.Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamame tarptautiniame formos meno festivalyje FAKTAS-FORMA / FACT-FORM skulptorius pristato savo personalinę parodą. R. Milkinto objektų instaliaciją „Milkinto pratimai“ jungia grupė iš įvairių kūrybos laikotarpių atrinktų objektų, turinčių menamos kinetinės funkcijos galimybę. Parodos koncepcija tiesiogiai siejasi su vasaros laiku bei vieta – pajūriu ir Klaipėda, kai gyvename atostogų ritmu, bet norisi lengvai pajudėti. Tačiau parodoje eksponuojami „treniruokliai" skirti pamankštinti ne kūno, o galvos „raumenims“.Organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Rėmėjai: Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba
Tarptautinis formos meno festivalis FAKTAS – FORMA
pristato daugiaprasmius skulptūrinės formos kūrinių sprendimus: mažosios plastikos, medalio, objekto meno, instaliacijų ir kt. skirtingame santykyje su erdve, aplinka ir žmogumi.Parodos pavadinimas – tiesioginė nuoroda i užduodamą temą, kryptingas postūmis tolimesnei jos plėtotei. Savokos forma ir formatas cia siejamos su kūrybinio naratyvo faktoriais, kuriais vertiname savo pačių galimybių lauką. Formos kaita ir mastelio šiuolaikiniame mene problematika kelia klausimus: ką kalba skirtingo formato kūriniai, kokią erdvės kultūrą mes pasirenkame jų ekspoziciniam turiniui ištransliuoti ir kodėl / kaip jie laužo „visuotinai“ sutartus „formato standartus“ ne tik materialaus dydžio ar medžiagos, bet ir koncepcijos išraiškos prasme. Menininkų diskusijų centre atsiduria formos paslankumo, kaitos galimybės, tradiciniu ir novatorišku sprendimų santykis, ieškant taikliausios intenciju išraiškos. Kiekvieno kūrinio formatas neišvengiamai tampa matu tiek žmogaus kūno, tiek ir kitų kūrinių, erdvės atžvilgiu. Kintantys dėmenys aprėpia labai plačią kismo sąvokos amplitudę. Atsirandantis santykis tarp autorių individualumo, amžiaus, patirties, kūrinių medžiagiškumo ir skirtingų formų užprogramuoja savotišką sumaištį tiek kūrėjų, tiek ir suvokėjų sąmonėje. Sąryšiuose užsimezgančios naujos prasmės pateikia dar vieno kūrinio variantą, visus erdvėje esančius eksponatus apimanti tiek formų, tiek ir turinio prasme. Toks ekspozicinis sprendimas gali buti čia pat užbaigtas arba lengvai tęsiamas toliau, papildant jį naujais dėmenimis-kūriniais, kurie daugiau ar mažiau koreguotų, o gal ir iš esmės pakeistų ką tik įsitvirtinusias prasmes. Neigimas čia įmanomas lygiai taip pat, kaip ir teigimas. O atmetimas lygus priėmimui. Pasakojimui sąmoningai pasirenkami tiesmuki sprendimai, kaip siūlymas atrasti dar vieną formos (iš)raišką, kuri idėjiniu aspektu intensyviau atvertų erdvę, bet fiziškai labai aiškiai ją ribotų.Parodoje kiekvienam menininkui skiriama po vienodą ekspozicinė plotą. Šis plotas erdvėje formaliai apibrėžia kūrinio ribas, tarpusavio santykį su greta esančiais kūriniais ir iškelia naujus klausimus – kas kūrėjui yra formatas? Daugumos autorių darbai ekspozicijoje telpa i nustatytą fizinę erdvę. Tačiau kaip ir kiekviena taisyklė, ši paroda turi kelias išimtis – A. Skublicko instaliacija „Barikados“ peržengia nužymėtas ribas ir eksponuojama kaip reali užtvara tarp dviejų skirtingų parodų. Ka ji žymi – konkurenciją, konfrontaciją ar simbolinę individualių sprendimų skirtį? N. Poškutes-Jukumienės atveju fizinis kūrinys iš viso neeksponuojamas, žiūrovui pristatomas tik jo raktas – QR kodas, o erdvinis objektas gali būti apžiūrėtas išmaniuoju įrenginiu virtualiai. Naujausias D. Repeikos kūrinys – architektūrinis-meninis projektas – peržengia tradicinio formato ribas ir kviečia supakuoti absoliučiai viską – žiūrovus, autorius, parodą ir KKKC parodų rūmus. Forma/tas aprėpia ir nuosaikingesnius sprendimus, tampriau susijusius su tradicija, išlaikančius saugų santykį tiek su dabartimi, tiek ir su praeitimi. Visi menininkai ir visi kūriniai čia vienodomis teisėmis, turintys 6 m² ploto ir neribojamą žiūrovo dėmesį. Autoriai: Airidas Skublickas, Algis Kasparavičius, Algirdas Kuzma, Aurimas Anusas, Birutė Stulgaitė, Danius Drulys, Eglė Tamulytė (Aglaya Ray), Isroildžon Baroti, Neringa Poškutė-Jukumienė, Jonas Gelčys, Karina Kazlauskaitė, Mindaugas Junčys, Petras Gintalas, Albinas Jukumas, Romualdas Inčirauskas, Simona Martinkutė, Donatas Repeika ir Alvidas Paškauskas. Kuratoriai: Neringa Poškute-Jukumienė, Vladas Balsys, Danguolė Ruškienė. Organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Rėmėjai: Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba
Danius Drulys
„Virusai puola“ (instaliacija), 35 vnt. (nuo 5 cm iki 41,5 cm), medis
LIUDININKAS
2014, medis, derva, 120 x 110 x 40 cm
PRABAVIMO AKMUO
2018, epoksidinė derva, keramika, plienas, vynas, 150 x 110 x 160 cm
NUSIŽENGIMAS
2017, geležis, nerūdijantis plienas, ausinės, įrengimas, padalijantis garso signalą, 300 x 150 x 150 cm
FORTŪNOS RATAS
2015, metalas, 120 x 120 x 80 cm
„Virpanti sija“
2017, plieninė sija, 250 x 24 x 24 cm
Simona Martinkutė
„(Iš)likę fragmentai“, 2019, sidabras, organinis stiklas, 150 x 50 cm
„Stabilus ir lankstus I, II, III“
2006, fanera, plieninis kampuotis, varžtai
Petras Gintalas
„Bėgantis“, vaškas, stiklas, metalas, h-72 cm
ATSTUMAS
2010, aliuminis, plienas, aušintuvas, 240 x 130 x 90 cm
Isroildžon Baroti
„Nepriklausomas“, terakota, h-100 cm
Algis Kasparavičius
„TabuRed“, juodasis plienas, granitas, 65 x 33 x 33 cm
AKIS
2019, metalas, durų akutė, 200 x 200 x 10 cm
„Be ribų“
2020
